Ši elektroninė knyga yra 1958–1959 m. Zenono Slaviūno išleisto trijų tomų rinkinio „Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos“ virtuali publikacija. Žymus XX. amžiaus tautosakininkas Zenonas Slaviūnas buvo plačių interesų žmogus, jis domėjosi liaudies papročiais, įvairių regionų tautosaka, senąja lietuvių literatūra, archajiškais muzikos instrumentais. Taip pat domėjosi ir garso įrašymo technika, 1935–1939 m. į fonografo plokšteles įrašė daugiau kaip 6000 tautosakos kūrinių. Nors buvo kilęs iš Žemaitijos, tačiau daugybę laiko ir energijos paskyrė Aukštaitijoje gyvavusių sutartinių tyrimams. Šių savitų polifoninių giesmių nagrinėjimui buvo skirta ir jo daktaro disertacija.

1958–1959 m. pasirodė didysis Zenono Slaviūno darbas – trijų tomų rinkinys „Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos“, kuriame buvo paskelbtos beveik visos ankstesnių rinkėjų ir jo paties užrašytos sutartinės, netoli 2000. Įvadiniuose straipsniuose sudarytojas žvelgė į sutartinių tekstus istoriniu požiūriu, ieškojo juose praeities liudijimų. Pasak jo, perduodant iš kartos į kartą, liaudies atmintyje išliko labai seni dalykai. Sutartinėse minimi tokie seni verslai kaip medžioklė ir bitininkystė, o ypač glaudžiai jos susijusios su žemdirbyste. „Darbo tema sutartinėse labai sena, ji keitėsi, vystantis visuomenei įgaudama naujomis sąlygomis naujus atspalvius ir sprendimus“ (1958, t. 1: 27). Sutartines giedodavo dirbdami kolektyviai, tai atspindi dažnai sutartinių tekstuose pasitaikanti daugiskaita. Ypač daug sutartinių skambėjo per rugiapjūtę, „palankias sąlygas ir nuotaiką sutartinėmis dainuoti sudarė iškilmingas rugiapjūtės darbo pobūdis bei apeigų ir darbo papročių įvairumas“ (1958, t. 1: 37).

Polifoninių sutartinių atlikimas buvo gana sudėtingas giedojimo menas. Dirbant bei švenčiant kalendorines šventes, vestuves giedotos dvejinės, trejinės ir keturinės sutartinės. Kaip manė mokslininkas, pagalba giedant, pakartojant posmą, pritariant refreną, buvo šeimos narių artumo, draugiškumo išraiška. Jeigu giedančiųjų amžius ir balsų aukštumas skyrėsi, savaime susidarydavo skirtingų balsų polifonija. Kartu giedant vyresniems ir jaunesniems, nejučia tęsėsi ir giedojimo tradicija. Šiaurės rytų Lietuvoje gyvavusios sutartinės keliavo iš kartos į kartą, kol XX a. pradžioje beliko paskutinės sutartinių atlikėjų grupės. XX a. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo, sutartinių išlikimui buvo iškilusi didelė grėsmė. Jei ne Zenono Slaviūno pasišventimas, šiandien jos būtų prisimenamos kaip išnykusi polifonijos rūšis. Laimei šios savitos giesmės tebegyvuoja, šiandien jas puoselėja nemaža sutartinių saugotojų bendruomenė.

Amžininkų teigimu, sutartinių tradicijos atgimimas įvyko 1968 m. Vilniuje, kai jauni atlikėjai – Povilo Mataičio vadovaujami aktoriai ir muzikantai scenoje atliko sutartinių programą. Nuo to laiko atsakomybę už sutartinių tradicijos išsaugojimą iš aukštaičių šeimų perėmė Vilniaus inteligentai. Ėmė rastis vis daugiau sutartinių giedotojų bei pūtėjų grupių, kurios miesto aplinkoje gaivino ir tęsė šią tradiciją. XXI a. sutartinės tapo vienu iš lietuvių tautinių simbolių. 2010 m. jos įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, šis statusas įpareigoja siekti tarptautinio sutartinių žinomumo bei matomumo. Kadangi iš senųjų sutartinių atlikėjų užrašyti rankraščiai bei fonografo įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI), 2015 m. ši institucija iniciavo žymiausio sutartinių leidinio pateikimą virtualioje erdvėje.

Tad kviečiame skaityti elektroninę knygą (spausdintos knygos turinyje nurodyta, kad joje paskelbta 1820 sutartinių, tačiau kai kurių įdėti du variantai – a ir b, tad suskaitmeninus paaiškėjo, kad iš viso paskelbtos 1962 sutartinės). Taip pat siūlome atsiversti sutartinių aprašus, kuriuose rasite duomenis apie sutartinių užrašytojus ir pateikėjus, jų gyvenamąsias vietas. Jei sutartinių atlikimas buvo įrašytas į plokšteles, galėsite pasiklausyti garso įrašų, jei atlikėjai buvo nufotografuoti, rasite jų fotografijas.

Elektroninę knygą sukūrė LLTI Tautosakos archyvo skyriaus darbuotojos: Andželika Jakubynienė, Eligija Garšvienė, Rima Visackienė, Irena Žilienė; finansavo Lietuvos kultūros taryba (Projektas „Skaitmeninės sutartinės. Zenono Slaviūno sutartinių rinkinių skaitmeninimas ir skelbimas internete“ Nr. S/KP-34(6.45)/2015). Projekto vadovė – Austė Nakienė, programuotojas – Arūnas Ciesiūnas. Recenzavo prof. dr. (HP) Daiva Vyčinienė ir dr. Vykintas Vaitkevičius.

Fonui panaudotos muziejininko Giedriaus Kujelio nuotraukos.

Austė Nakienė